„Maitrėja yra Penktojo Budos arba braminų Kalki Avataro, paskutiniojo Mesijo,
kuris ateis pasibaigus Didingajam Ciklui, slaptasis vardas”.
J.P. Blavatskaja „Slaptoji Doktrina”
„1924 metais Pasaulio Motinos Žvaigždė – Venera labai priartėjo prie žemės.
Į žemę atėjo naujos energijos.
Dabar Ladakoje ir Sikime nušvitę lamos sukūrė didžius Maitrėjos atvaizdus,
kaip naujos eros priartėjimo simbolį”.
N.K. Rerichas „Kalpa Dzong” – 1928 m.
„Valdovo Maitrėjos Mokymas pasklis po visą pasaulį ir vadovaus naujai erai,
Dvasios prabudimo erai, taip pat vadinamai moters era”.
„Jis atkurs žemėje teisingumą ir protus tų, kurie gyvens Kali Jugos pabaigoje,
prabus ir taps skaidrūs kaip krištolas”.
N.K. Rerichas „Laiškai”
„Vienintelė brangenybė [didelės vertės perlas] – tai Meilė.
Pati nuostabiausia brangenybė iš visų – Dieviškoji Meilė.
Visas pasaulis ieško Meilės.
Visas pasaulis gauna mažiau, nei Dieviškoji Meilė,
kuri tik viena gali patenkinti mūsų alkį.
Visi trokšta Maitrėjos Meilės. Tai – tikslas”.
Elizabet Kler Profet
Maitrėja – žvilgsnis į ateitį
Daugelio tautų senovės pranašystės byloja apie „Aukso Amžiaus” atėjimą. Šio Amžiaus atėjimas siejamas su Mesijo atėjimu – Gelbėtojo, kuris, turėdamas Dieviškųjų Įstatymų žinias, apšvies žmones ir atstatys Žemėje prarastą teisingumą. Šis ateinantysis Gelbėtojas pasauliui žinomas įvairiais vardais: Indijoje jį vadina Kalki Avataru, Kinijoje – Mile, Japonijoje – Miroku, lamatiečių mitologijoje – Maidaru, bet dažniausiai skamba Vardas Maitrėja.
Maitrėja – „Mylintis”, „Gailestingas”, „Valdovas, apdovanotas Užuojauta”, „ateinantis žmonijos Mokytojas” – tokius vardus Jam suteikė tikintieji.Maitrėja yra vienintelis Bodhisatva, kurį pripažįsta visos budizmo kryptys. Bodhisatva – tas, kuris nusprendė tapti buda, t.y. būtybe, pasiekusia aukščiausią dvasinį išsivystymą, kad galėtų kitoms būtybėms padėti išeiti iš „Sansaros rato” – nesibaigiančių reinkarnacijų ir kančių rato.
Maitrėja – ateinantysis Buda, Budos Šakjamunio (Gautamos Budos) įpėdinis. Apie tai rašoma „Digha Nikaya” – viename iš senovinių tekstų „Tripitakų” („Nurodymų (pamokymų) krepšiai”), yra daugiau nei 17 tūkstančių sūtrų, priskiriamų Budai, arba jo artimiausiems bendražygiams. Penktoje „Lalitavistaros” dalyje, vienoje iš populiariausių budistų literatūroje Budos biografijų, parašytoje III-IV a.a. pasakyta, kad Tobulasis, prieš nužengdamas į žemę iš Tušitos dangaus, kad taptų Buda, parodė į Bodhisatvą Maitrėją, kaip į savo įpėdinį ir uždėjo jam ant galvos savo Bodhisatvos vainiką.
Rokotovos (J.I.Rerich slapyvardis) knygoje „Budizmo pagrindai” pateikiamas toks Gautamos Budos ir jo mokinio Anandos dialogas: „Ir pasakė Palaimintasis Anandai: „Aš ne pirmas Buda, kuris atėjo į žemę, taip pat nebūsiu paskutinis. Reikiamu metu pasaulyje pasirodys kitas Buda Paslaptingasis, aukščiausio nušvitimo, apdovanotas Išmintimi, laimingas, talpinantis visą Visatą, neturintis sau lygių tautų Vadas, dievų ir mirtingųjų Valdovas. Jis atskleis jums tas pačias amžinas tiesas, kurias aš jums perdaviau. Jis nustatys savo Įstatymą šlovingą jo pradžioje, šlovingą jo apoteozėje ir šlovingą dvasios ir žodžio tikslui. Jis išaukštins teisingą gyvenimą, tobulą ir tyrą, kokį dabar aš skelbiu. Jo mokinių bus tūkstančiai, kai mano tik šimtai”.
Ananda paklausė: „Kaip mes jį pažinsim?”
Palaimintasis atsakė: „Jo vardas bus Maitrėja”.
J.P. Blavatskaja „Teosofijos žodyne” rašo, „kad Šakjamuni (Gautama Buda) aplankė jį (Maitrėją) Tišitoje (dangiškoje buveinėje) ir pavedė jam ateiti iš ten į žemę, kaip jo įpėdiniui, po penkių tūkstančių metų po jo (Budos) mirties. Mūsų laiku tai būtų mažiau nei po 3000 metų. Ezoterinė filosofija moko, kad kitas Buda ateis šio Rato septinto porasio eigoje. Faktas yra tai, kad Maitrėja buvo Budos pasekėjas, žinomas Arhatas, nors ir netiesioginis jo mokinys, ir kad jis buvo ezoterinės filosofinės mokyklos įkūrėjas”.
Apie Maitrėjos atėjimą buvo pranašauta daugelyje indų ir budistų tekstų: „Visuddhimaggoje” Ghosh Buddha, ankstyvuosiuose Mahajano kūriniuose, „Maitrėja vyakaranoje” ir kituose.
Anksčiausiai Maitrėjos vardą paminėjęs sanskrito tekstas „Maitrėja vyakarana” („Maitrėjos pranašystės”) tvirtina, kad dievai, žmonės ir kitos būtybės lenksis Maitrėjai ir nebeabejos, jų prisirišimų srautai išdžius: „laisvi nuo visokio skurdo jie sugebės perkirsti tapimo vandenyną ir, pagal Maitrėjos pranašystę, gyvens šventai.” Niekuomet Jau daugiau jie nevertins ko nors kaip priklausančio jiems, niekas jiems nepriklausys: nei auksas, nei sidabras, nei namas, nei artimieji. Maitrėjos vadovaujami jie laikysis švento, skaistaus gyvenimo būdo. Jie perplėš aistrų tinklus, galės įeiti į šventą transą, už teisingą gyvenimą jiems priklausys džiaugsmo ir laimės pilnatvė”.Maitrėjos atėjimas bus susijęs su vandenynų sumažėjimu, kad Maitrėja galėtų juos be vargo perkirsti. Be kitako, žmonėms atsivers tikroji dharma (įstatymas, mokymas), kad būtų galima sukurti Naują pasaulį.
Tarp reiškinių, pranašaujančių paskutinio Budos pasirodymą, taip pat yra mirties, karų, bado, ligų pabaiga ir kantrybės bei meilės išplitimas naujoje bendruomenėje.
Žinomo istoriko ir etnografo J.N. Rericho apybraižoje „Maitrėja – ateities Buda” pasakojama apie legendas, susijusias su Maitrėjos atėjimu: „Fassianas, kinų maldininkas V a. pr.m.e. perdavė legendinę istoriją apie vienuolišką Šakjamunio indą, kuris gulės paslėptas tol, kol neateis Maitrėjos įsikūnijimo metas. Bet ne tik indas laukia ateinančio Budos laiko: Kukkutapados kalnuose, netoli Gajos, guli Kašjapos kūnas, saugantis Gautamos Budos vienuolio apdarus. Kai Maitrėja apsireikš šiame pasaulyje, perskels kalną stebuklingu atvaizdu ir iš šio šventojo gaus paskutinio Budos rūbus. Šios legendos aiškiai atspindi tikėjimą tuo, kad ateinantysis Buda ateis, kad pratęstų Šakjamunio mokymą”.
Praėjo amžiai ir visų mokyklų budistai laukia Ateinančiojo pasirodymo. Apie tai liudija daugybė Maitrėjos, kaip Bodhisatvos ar Budos, statulų šventyklose, taip pat milžiniškos skulptūros, iškaltos uolose netoli gyvenviečių, kurios pradėjo kurtis jau prieš 350 m. pr.m.e.Viena iš aukščiausių Budos Maitrėjos statulų Žemėje (71 m) ir – daugiau nei per tūkstantį metų – pats aukščiausias skulptūrinis kūrinys pasaulyje yra Maitrėjos statula Kinijoje. Ji iškirsta uoloje prie trijų upių santakos Sišuan provincijoje netoli Lešano miesto. Budos Maitrėjos galva yra kalno viršūnės aukštyje, o pėdos remiasi į upę. Statulos kūrimo darbai vyko Tan dinastijos valdymo laikais, pradedant 713 metais ir tęsėsi devyniasdešimt metų.
Pagal senają tradiciją Maitrėją dažnai vaizduodavo sėdintį sukryžiuotomis kojomis ir atliekantį pamokymo ženklą. Bodhisatva dažniausiai apsirengęs vienuoliškais Budos rūbais.
Gandharos mokykloje (senovės karalystės, kuri buvo dabartinio Pakistano teritorijoje) Bodhisatva vaizduojamas su karūna, apsirengęs karališkais apdarais, rankose laikantis indą su amritu – nemirtingumo gėrimu. Kitoje formoje Maitrėją vaizdavo stovintį aprengtą Bodhisatvos rūbais, ant galvos karūna su maža stupa joje. Pasak legendos, Maitrėjai medituojant į Mokytojo atvaizdą, mokiniai jo pakaušyje pamatė Nušvitimo stupą. Todėl Maitrėja dažnai vaizduojamas su stupa ant galvos. Vėlesnė tradicija Maitrėją vaizduoja sėdintį ne rytietiškai, o vakarietiškai – nuo sosto nuleistomis kojomis, pasiruošusį atėjimui.Kinijos, Korėjos ir Japonijos VI-XIX a.a. budizmo mene Maitrėją vaizduoja pusiau apnuogintą, nes atvira krūtinė yra jėgos simbolis, karūnuotą, lotoso soste, kaip dangiško tyrumo simbolyje. Dešinės rankos, liečiančios skruostą, Gailestingumo gestas reiškia švelnumą žmonėms, o nuo sosto nusileidžiančios kojos judesys, išreiškia pasiruošimą ateiti į pagalbą kenčiantiems ir silpniems.
Daugybė Maitrėjos atvaizdų Budistų tankose. Tanka – tai budistų portretų tapymo rūšis, atlikta ypatingu būdu. Neretai Maitrėją vaizduoja esantį Tušitos danguje, lydimą Atiši ir Conkapos (dviejų įžymių budizmo mąstytojų ir pamokslininkų).
Šiuolaikiniuose, Maitrėjai skirtuose paveiksluose labiausiai žinomas įžymaus rusų dailininko N.K. Rericho teptukui priklausančių drobių ciklas. Paveiksle „Nugalėtojas Maitrėja” dailininkas įamžino didingą kalnų panoramą su gigantišku Maitrėjos atvaizdu. „Dvi rankos į dangų, kaip tolimųjų pasaulių šauksmas. Dvi rankos žemyn, kaip palaiminimas žemei. Žino – Maitrėja eina”, – taip N.K. Rerichas aprašo uoloje iškirstą senovinį Maitrėjos reljefą netoli Maulbeko.
Pateiksime ištrauką iš knygos „Trijų brangenybių šviesa”, kurios autoriai yra du Tibeto lamos Khenčen Palden Šerab Rinpočė ir Khenpo Cevang Dongjal Rinpočė. Joje kalbama apie žmogų, kuris buvo didis indų mokslininkas, bet tik tikros atjautos dėka sugebėjo tiesiogiai prisiliesti prie Mokytojo Maitrėjos.
„Tyra atjauta turi galią pašalinti visus karminius užtemimus ir kelyje į prašviesėjimą esančias kliūtis. Kai vidinė išmintis atskleista, jūsų sąlyginės ir absoliučios tiesos suvokimas didėja artėjant link prašviesėjimo. Buda daug kartų sakė, kad atjauta – tai pats stipriausias ginklas pašalinant nežinojimą ir didinant išmintį.
To pavyzdys – istorija apie Asangą. Jis buvo žymus indų mokslininkas, gimęs maždaug penki šimtų metų po Budos, maždaug krikščioniškos eros pradžioje. Jaunystėje Asanga išvyko į Nalando universitetą, šlovingąjį senosios Indijos vienuolyną ir pirmąjį tikrąjį universitetą pasaulyje. Nors Asanga tapo didžiu mokslininku, jis vis dar turėjo abejonių, liečiančių kai kuriuos mokymus. Jis klausinėdavo daugelio mokslininkų ir susivokusių meistrų, tačiau niekas iš jų negalėjo išsklaidyti jo abejonių. Jis nusprendė praktikuoti Maitrėjos, būsimo budos, vizualizaciją, manydamas, kad kaip tik jis pamatys Maitrėją, ras atsakymus į savo klausimus. Gavęs įšventinimus ir pamokymus, jis nuvyko į kalną Indijoje ir meditavo į Maitrėją tris metus.Asanga manė, kad po trijų metų jis turės pakankamai galios, kad susitiktų su Maitrėja ir užduotų jam savo klausimus, tačiau iki to laiko jis negavo jokių ženklų. Po trijų metų jis pavargo ir prarado įkvėpimą, todėl ir paliko savo retritą, praktikas. Besileisdamas nuo kalno jis atėjo į kaimą, kur rinkosi žmonės pažiūrėti į senuką, kuris didelę geležinę lazdą trindamas gabalėliu šilko, padarydavo adatą. Asangai buvo sunku patikėti, jog kažkas gali padaryti adatą, geležinę kartį trindamas gabalėliu šilko, tačiau senolis jį patikino, kad tai yra įmanoma, parodydamas jam tris adatas, kurias jis jau padarė. Kai Asanga pamatė tokį didingo kantrumo pavyzdį, jis nusprendė tęsti savo praktiką ir sugrįžo į retritą dar trims metams.
Per tris metus jis keltą kartų sapnavo Maitrėją, tačiau matyti Maitrėjos jis vis dar negalėjo. Po trijų metų jis pajuto nuovargį ir vėl nusprendė išeiti. Besileisdamas nuo kalno, jis pamatė vietą, kur ant akmens lašėjo vanduo. Jis lašėjo labai lėtai, vienas lašas per valandą, bet šis lašas uoloje padarė didelę skylę. Tai pamatęs, Asanga vėl įgavo vyriškumo ir nusprendė sugrįžti į ritritą dar trims metams.
Šį kartą jis sapnavo gerus sapnus ir buvo kitų ženklų, tačiau jis vis dar negalėjo aiškiai pamatyti Maitrėjos ir užduoti jam savo klausimų. Jis vėl išėjo. Besileisdamas nuo kalno, pamatė mažą skylutę uoloje. Vietą aplink skylutę nupoliravo paukštis, kuris sparnais trynėsi į akmenį. Tai jį privertė vėl priimti sprendimą sugrįžti į olą dar trims metams. Tačiau ir per šį trijų metų periodą jis vis dar negalėjo matyti Maitrėjos. Po dvylikos metų jis neturėjo atsakymų, todėl jis paliko savo ritritą ir leidosi šlaitu žemyn.
Kelyje prie kaimo jis sutiko seną šunį. Kai šis ant jo užlojo, Asanga pamatė, kad apatinė jo kūno dalis buvo žaizdota ir padengta kirmėlėmis bei blusomis. Priėjęs arčiau, jis pamatė, kad šuo baisiai kankinasi ir pajuto jam didelę atjautą. Jis pagalvojo apie visas tas istorijas, kuriose Buda Šakjamunis atiduodavo save gyvoms būtybėms ir nusprendė, kad atėjo laikas savo kūną atiduoti šiam šuniui ir vabzdžiams.
Jis nuėjo į kaimą ir nusipirko peilį. Šiuo peiliu jis atpjovė gabalą mėsos nuo savo šlaunies, galvodamas paimti nuo šuns kirmėles ir padėti jas ant savo kūno. Po to jis susivokė, kad jei jis vabzdžius rinks pirštais, jie mirs, nes yra labai gležni. Todėl jis nusprendė juos surinkti liežuviu. Jis negalėjo žiūrėti į tai, ką darys, todėl užsidengė akis ir ištiesė liežuvį link šuns. Tačiau jo liežuvis pateko ant žemės. Jis bandė vėl ir vėl, tačiau jo liežuvis ir toliau liesdavo žemę. Pagaliau jis atsimerkė ir pamatė, kad senas šuo išnyko, o vietoj jo buvo Buda Maitrėja.
Pamatęs Budą Maitrėją jis labai nudžiugo, tačiau tuo pačiu ir kažkiek sutriko. Asanga tiek daug metų praktikavo ir tik tada pamatė seną šunį. Jam pasirodė Maitrėja. Asanga pradėjo verkti ir paklausė Maitrėjos, kodėl jis nepasirodė anksčiau. Maitrėja atsakė :„aš nebuvau tau negailestingas, neatjautus. Nuo pirmos dienos, kai tu atėjai į olą, aš visada buvau su tavimi. Tačiau iki šios dienos tavo regėjimas buvo aptemęs. Dabar tu mane matai dėl savo didingos atjautos šuniui. Ši atjauta pašalino tavo akis dengusią miglą iki tokio lygio, kad tu gali mane matyti“. Po to Maitrėja asmeniškai mokė Asangą tekstų, žinomų kaip Penki Maitrėjos mokymai, kurie tibeto tradicijoje yra labai svarbūs.
Asangos ir Maitrėjos kontaktas gimė iš atjautos. Tik atjautos dėka ištirpo jo akis dengusi migla. Dėl šios priežasties Guru Padma Samhava mokė, kad be atjautos dharmos praktika neatneš vaisių, ir iš tikrųjų, be atjautos jūsų praktika bus supuvusi”.
Budizme Maitrėja – Penktasis Buda, induizme – Kalki Avataras, Dievo Višnu įsikūnijimas. „Slaptojoje Doktrinoje” kalbama apie tai, kad „Maitrėja yra šventas vardas Penktojo Budos ir braminų Kalki Avataro, paskutiniojo Mesijo, kuris ateis baigiantis Didžiąjam Ciklui”. „Vienintelis skirtumas yra jų pasirodymo datose. Višnu pasirodymas ant balto žirgo laukiamas šio Kali jugos periodo pabaigoje, „galutiniam nedorųjų sunaikinimui, kūrinių atnaujinimui ir tyrumo atstatymui”, Maitrėja laukiamas anksčiau”, – papildo J. P. Blavatskaja „Teosofijos žodyne”. Kaip aiškina „Slaptoji Doktrina”, „paprasta paslaptis glūdi tame, kad yra ciklai stambesnių ciklų viduje ir jie visi sudaro vieną Kalpą iš 4 320 000 metų. Būtent šio ciklo pabaigoje laukiamas Kalki Avataras”.„Teosofijos žodyne” pateikiamas kitas aprašymas: Kalki Avataras (sanskr.) – Balto žirgo Avataras”, kuris, pagal braminus, bus paskutinis manvantarinis Višnu įsikūnijimas; Maitrėjos Budos – pagal šiaurės budistus; pagal parsų tvirtinimą – Saošjanto, paskutinio zaroastriečių herojaus ir Gelbėtojo; ir „Teisaus ir Teisingo” ant balto Žirgo („Apreiškimas”, XIX, 2).
Jo būsimo pasireiškimo, arba dešimto avataro metu, dangus prasiskirs ir Jis pasirodys „sėdintis ant pieno baltumo žirgo, su pakeltu kalaviju, žėrinčiu kaip kometa, galutiniam nedorųjų sunaikinimui, „kūrinių” atnaujinimui ir „tyrumo atstatymui”. Tai įvyks Kali Jugos pabaigoje, po 427 000 metų nuo šio momento.
Kiekvienos paminėtos Jugos pabaiga, vadinama „pasaulio sugriovimu”, nes tuo metu žemė kas kart pakeičia savo išorę, užtvindydama vieną kontinentų sistemą ir pakeldama kitą”.
„Izidėje be šydo” J.P. Blavatskaja rašo, kad Mesijas yra penktoji emanuacija ir žydų „Kabaloje”, ir gnostikų sistemoje, ir budistų, kur penktasis Buda – Maitrėja – pasirodys savo paskutinio atėjimo metu, kad išgelbėtų žmoniją prieš galutinį pasaulio sugriovimą. Jei Višnu būsimąjame ir paskutiniame pasireiškime pristatytas kaip dešimtasis avataras, arba įsikūnijimas, tai tik todėl, kad kiekvienas vienetas, kaip androgenas [visuma, ateityje skylanti į du priešingus Pradus], pasireiškia du kartus. Budistai, kurie neigia šį dvilytį įsikūnijimą, priskaičiuoja tik penkis. Taigi, tuo metu, kai Višnu paskutinį kartą ateina savo dešimtąjąme įsikūnijime, Buda, kaip pasakyta, padarys tą patį savo penktąjame įsikūnijime”.
Toliau autorius pateikia dešimt legendinių Višnu avatarų, tarp kurių septintas įsikūnijimas – Ramačandra (maždaug 7-as tūkstantmetis iki m.e.), senovės indų epo „Ramajana” herojus, aštuntas – Krišna (4-3-as tūkstantmetis iki m.e.), vienas iš populiariausių indų dievų. Dešimtuoju, kaip jau buvo paminėta aukščiau, bus Višnu įsikūnijimas Maitrėja.
„Slaptojoje Doktrinoje” Maitrėja taip pat minimas kaip Parašaros mokinys. Taip, viename iš seniausių šventų raštų “Višnu Puranose” („Sakmės apie Višnu”) Parashara savo mokiniui Maitrėjai atskleidžia pasaulio sukūrimo paslaptis. “Parashara kalba savo mokiniui Maitrėjai: „Taip aš paaiškinau tau, puikusis Muni, šešis kūrinius… Arvaksroto būtybių sukūrimas buvo septintas ir buvo žmogaus sukūrimu”.
Parashara gavo „Višnos Puranas” iš savo Mokytojo Pulasto, vieno iš septynių protu pagimdytų Brahmos Sūnų. Brahma – dievas kūrėjas induizme, kuris kartu su Višnu ir Šiva yra vienas iš Trimutri (indų „Šventa Trejybė”) dievų. Pasitelkus Parašaros ir jo mokinio Maitrėjos dialogus „Slaptojoje Doktrinoje” išdėstomi senovės kosmologijos pagrindai ir jų atitikmuo Slaptajam Mokymui.
„Izidėje be šydo” apie Maitrėjos atėjimą pasakyta: „Kai ateis Maitrėja Buda, mūsų dabartinis pasaulis sugrius ir naujas, geresnis pasaulis jį pakeis. Keturios kiekvienos indų dievybės rankos yra keturių praėjusių mūsų žemės pasireiškimų iš jos nematomos būsenos emblemos, kai galva reiškia penktą ir paskutinį, Kalki Avatarą, kai šis pasaulis bus sugriautas ir Išminties Budų (pas indus Brahmų) jėga vėl pašauktas išreikšti save kaip Logą – kad būtų sukurtas naujas pasaulis”.
Jei pirmos slaptosios žinios buvo paviešintos per Šambalos Mahatmų mokinę J.P. Blavatskają ir Teosofijos draugiją, tai vėliau šis Mokymas buvo išplėtotas ir paskelbtas Agni Jogos (Gyvos Etikos) knygose per J.I. Rerich. „Didysis Valdovas M. pasauliui davė Ugnies Mokymą, kaip Naująjį Testamentą žemei ant perėjimo į Ugnies Epochą slenksčio.
Agni Jogos knygose pasakyta:
„Maitrėja ateina ir kalba visomis ugnimis. Jo širdis kalba atjauta visai nuskurdusiai žmonijai; Jo širdis liepsnoja naujos pradžios įsitikinimu” (Hierarchija, p. 3).
„Šambalos Valdovai žmonijai pristato tris apibrėžimus: Maitrėjos Mokymas kviečia žmogaus dvasią į Mūsų kūrybinį pasaulį. Maitrėjos Mokymas nurodo Kosmoso, gyvenimo ir dvasios pasiekimų begalybę! Maitrėjos Mokymas kosminės ugnies žinias laiko kaip širdies atvėrimą, talpinantį Visatos pasireiškimą.
Senovinė legenda, tvirtinanti, kad Maitrėjos pasirodymas, dovanos dvasios atgimimą, teisinga. Mes pridursim: dvasios atgimimas gali būti prieš Atėjimo reiškinį kaip sąmoningas Valdovo Maitrėjos Mokymo priėmimas. Tikrasis atgimimas!” (Hierarchija, p. 7).
Maitrėjos Epocha Gyvos Etikos Mokyme taip pat vadinama Pasaulio Motinos Epocha. „Maitrėjos Epocha įtvirtina moterį. Nes Maitrėjos pasirodymas susijęs su Pasaulio Motinos įtvirtinimu praeityje, dabartyje ir ateityje” (Hierarchija, p. 13).„Paklaus: Kodėl amžius vadinasi Pasaulio Motinos Amžiumi?” Būtent taip jis turi vadintis. Moteris suteiks didelę pagalbą, ne tik įnešdama nušvitimą, bet ir įtvirtindama pusiausvyrą. Sumaištyje pažeidžiamas pusiausvyros magnetas ir reikalinga laisva valia, norint sujungti išsibarsčiusias dalis. Maitrėjai – Atjautai reikia bendradarbiavimo. Kas paaukoja save didingo Amžiaus garbei, pjaus gausų derlių.
Mąstytojas kalbėjo: „Mokėkite dirbti visai žmonijai” (Antžemiška, p. 772).
Taip tarp Maitrėjos Amžiaus požymių buvo nurodyta vyriško ir moteriško Pradų, pusiausvyra.
Kitas Naujos Epochos požymis bus bendradarbiavimas. „Bendradarbiavimas visame kame”, – papildys Maitrėjos amžius. Ne pagal įsakymą, ne pagal harmoniją, bet minties žaibu susijungia bendradarbiai” (Agni Jogos ženklai, p. 101).
Maitrėja atėjo išmokinti veikti, įnešant šviesą į kiekvieną savo veiksmą. „Visi ankstesnieji Jogai žinias iš aukščiausių šaltinių laikydavo tam tikros gyvenimo kokybės pagrindu, dabar gi, ateinant Maitrėjos amžiui, iš esmės reikalinga viso gyvenimo Joga. Viską apimant ir nieko nevengiant, būtent kaip biblinė legenda apie nesudegančius jaunuolius, drąsiai stojusius prieš ugnį ir taip gavusius galią… kur ugnis, ten tobulėjimo ženklas” (Agni Jogos ženklai, p. 158-159).
Atėjus XXI amžiui Maitrėja vėl stovi prie mūsų slenksčio ir beldžiasi į duris. Jo kreipimasis į žemės žmoniją tapo įmanomas naujo tarpininko tarp Didžiųjų Mokytojų ir žmonių dėka. Tokiu tarpininku tapo T.N. Mikušina – Didžiosios Baltosios Brolijos Pasiuntinys, nuo 2005 metų priimanti Diktavimus iš daugiau nei penkiasdešimties Šviesos Būtybių, tame tarpe ir iš Viešpaties Mairėjos.Perėjimo į Dieviškąją realybę etape pagrindinė Laiškų paskirtis – duoti žmonėms paprastas konkrečias rekomendacijas ir padėti kaip galima didesniam sielų skaičiui išsilaisvinti iš senojo pasaulio energijų, kad galėtų priimti artėjančias naujas Dieviškojo Pasaulio energijas.
Pirmąjame Laiškų cikle Viešpats Maitrėja suteikia esminias žinias apie Maitrėjos Epochą, apie vienintelį teisingą Kelią, kuris veda žmoniją į Dieviškosios sąmonės viršūnes:
„Jūs girdėjote pranašystes ir žinote, kad ateis Maitrėjos epocha. Visi laukia Maitrėjos atėjimo. Ir atėjo laikas duoti jums žinių apie mano atėjimą. Kartu su savo mokiniais aš turiu paruošti savo atėjimą Žemėn į įsikūnijimą.
<…>
Aš ateinu per savo mokinius, per tuos, kas leidžia man būti savo šventovėse, ir aš ruošiu Kelią savo įsikūnijimui Žemėje.
Aš negaliu ateiti, kol jūs savo sąmonėje nepasiruošę manęs priimti. Todėl vienintelis dalykas, kas trukdo mano įsikūnijimui Žemėje, yra jūsų sąmonės lygis.
Todėl aš su džiaugsmu ateinu į Žemę per tuos, kas nors neilgam leidžia man būti savo šventovėse. Per jų kūnus aš susipažįstu su situacija Žemėje.
Dar daug metų praeis, kol aš galėsiu priimti pilną įsikūnijimą Žemėje ir pasirodyti Žemės žmonėms pilname savo galybės spindėjime. Nuo kiekvieno iš jūsų, kas yra įsikūnijime, priklauso mano atėjimo terminas ir mano įsikūnijimo terminas” (2005 metų gegužės 6 d.).
„…jūsų užduotis išmokti savyje atskirti tai, kas nuo Dievo, nuo to, ką patys sukūrėte ir kas priklauso šiam pasauliui. Jūsų fizinis pasaulis panašus į tėvų namus, kuriuose jums buvo jauku. Bet anksčiau ar vėliau ateina momentas, kai turite palikti savo lizdą. Todėl, kad išaugote ir esate pasiruošę išskleisti sparnus ir išskristi” (2005 metų birželio 17 d.).
Maitrėja moko Įšventinimo kelio – sugrįžimo kelio Namo, į tikrą Dievišką realybę ir atskleidžia Mokymo apie Įšventinimų Kelią briaunas.
„Kiekvienos būtybės gyvenime ateina momentas, kai ji suvokia savo ryšį su Aukščiausiuoju ir tai, kad ji turi pradėti sąmoningai eiti Įšventinimų Keliu.
Per pastaruosius šimtmečius susidariusi situacija visuomenėje, ypač Vakaruose, padarė neįmanomą sąmoningą Įšventinimų perėjimą. Žmonės pamiršo apie Misterijų Mokyklas ir tas žinias, kurios šiose Mokyklose buvo duodamos.
Todėl mūsų ir mūsų pasiuntinio užduotis yra priminti jums apie Įšventinimų Kelią ir atnaujinti senojo Įšventinimų Kelio tradicijas. Mūsų nauji veiksmai skirsis tuo, kad mes pasistengsime jums duoti būtinas žinias, susijusias su Įšventinimų Keliu, bet kiekvienas iš jūsų savo įšventinimus pereis individualiai, nepasitraukdamas iš įprastinio gyvenimo” (2007 metų balandžio 19 d.).
Maitrėja kviečia mokinius į savo Misterijų mokyklą ir nežada, kad Įšventinimų kelyje bus lengva.
„Įšventinimų Kelias yra pats greičiausias, pats trumpiausias takas, kuris veda jus pas Dievą. Tai ego atsisakymo Kelias. Tai Kelias, kuriame jūs savanoriškai sutinkate pereiti atitinkamus išbandymus, netgi labai sunkius, kad sutrumpintumėte savo kelią Namo…
Tačiau Kelias šiame take pareikalaus visų jūsų jėgų įtampos. Jums reikės paaukoti daug ką iš to, ką turite” (2006 metų balandžio 23 d.).
Šioje knygoje surinkti Viešpaties Maitrėjos Laiškai yra gairės, nuorodos Kelyje į Dieviškąją Išmintį. Juose yra Didžiojo Mokytojo, kviečiančio mus imtis veiksmų, žinios ir energija. Tik mes patys, savo pastangomis ir savo pasiekimais galėsime pademonstruoti sugebėjimą tolimesnei evoliucijai.
„Jūsų sąmonės lygį lemia tos Dieviškosios savybės, kurias įgyjate savo Kelyje. Neįmanoma suvaidinti Tarnavimo, pasiaukojimo, nesavanaudiškumo arba Meilės.
Turite įvaldyti šias savybes ir jos turi būti jums būdingos” (2009 metų birželio 25 d.).
Būtent mūsų pastangos pakeisti save, kaip kalba Viešpats Maitrėja, leis mums egzistuoti būsimąjame pasaulyje.
J. Iljina
Literatūra:
- Agni Joga. 2-uose tomuose. – M.: Eksmo, 2010.
- Blavatskaja J. P. Teosofijos žodynas, 2-as leid./ J. P. Blavatskaja. – M.: Sfera, 1994. – 576 p.
- Khenčen Palden Šerab, Khenpo Cevang Dongjal. Trijų Brangenybių Šviesa / Verst. iš angl. k. P. Gjaco. – M.: Dharma Samudra, 1999. – 128 p.
- Izidė be šydo: Raktas senovės ir šiuolaikinio mokslo ir teosofijos paslaptims / P. Blavatskaja. / Verst. iš angl. k. K. J. Leonovo. – M.: Rus. Teosof., 1992. – T. 2. “Teosofija”. – 534 p.
- Rerichas J. N. Maitrėja – Ateities Buda // Tibeto dailė / / Verst. iš angl. k. A. L. Barkovos. – M.: MCR; Master-Bank. – 2001.
- Rokotova N. Budizmo pagrindai. – Novosibirskas: SibRO, 1990. – 69 p.
- Išminties Žodis. Valdovų Laiškai. 3-juose t. / T. N. Mikušina. – Omskas: Leidybos Namai “Sirijus”, 2011.
- Slaptoji Doktrina. J. P. Blavatskajos mokslo, religijos ir filosofijos sintezė. – Novosibirskas:, 1991. – T. 2 „Antropogenezė”. – 1009 p.
